Prisiminiau vieną seną istoriją, su kuria susijęs automobiliu supirkimas. Ji nutiko prieš penkiolika metų tais laikais, kai varinėti automobilius iš Vokietijos, Olandijos ir juos taisyti Lietuvoje, gal Vilniuje, bei paskui vėl parduoti užsienyje, buvo absoliučiai normalus dalykas. Dabar toks auto supirkimas jau yra retas užsiėmimas, yra daug atsiradę visokių įmonių, kurios daro daug verslo iš to.
Darbas darbą veja
Taigi, ši istorija nutiko tada, kai buvo tikras darbų įkarštis. Dar tais laikais vyrai dažnai ant didelių priekabų iš užsienio veždavo daužtas, sulamdytas mašinas. Jiems nerūpėjo automobiliu supirkimas, jiems svarbiau buvo kaip nors tuos laužus parsigabenti ant savo kiemo, prie savo garažo, ir ten kaip reikiant viską suremontuoti. Mūsų tėtis taip pat prisidėjo prie to klestinčio verslo, kurį dabar taip keikia. Jam pačiam dabar būtų kur kas įdomiau auto supirkimas nei ta pelkė, į kurią kadaise buvo įbridęs. Apie sunkų darbą visą gyvenimą primena padaryta žala – sugadinta nugara, kurią visada skauda, kad ir ant kokio paviršiaus būtų miegama. Vienas iš tais laikais taisytų automobilių turi mūsų visos šeimos žinomą istoriją.
Kaip vaikai prekiavo
Paprastai automobilio parengimo prekybai eiga būdavo vienoda: tėtis parveždavo iš kažkur mašiną, ją sutaisydavo, tada dėdavo skelbimą dėl pardavimo arba pats veždavo parduoti į turgų. Ne visada ji mašinas veždavo pats, kartais šį darbą padarydavo draugas, tačiau taisyti jis turėdavo labai dažnai. Ant mūsų kiemo stovėjo jau savaitė sutaisytas „Žigulys“. Tėtis jį visą buvo nušveitęs ir perdažęs, nes prieš tai buvo supuvęs. Nebuvo sudaužytas, o buvo tiesiog labai senas ir dėl to taip prastai eksploatuojamas. Taigi, jis visą tą darbą atliko tikrai sąžiningai ir skrupulingai, ir automobilis ne pagal metus atrodė jaunai bei gerai.
Vieną rytą, kol tėtis buvo išvažiavęs į bažnyčią, pas mus į namus užsuko potencialūs pirkėjai. Jiems nerūpėjo senų auto supirkimas, akivaizdu, kad ši jauna šeima ieškojo geros ir gražios mašinos sau, savo šeimai, savo vaikams. Tada išlindome ir mes, kai mama atvėrė garažą ir rodė ką tik suremontuotas mašinas. Vėliau nuėjome ir prie „Žigulio“. Pirkėjai kažko paklausė, ar sveika mašina, ir mes iškart pradėjome (vaikai) girti, kad labai sveika, nes prieš tai buvo visa supuvusi, bet tėvelis ją visą perdažė ir sutaisė. Pirkėjai, aišku, namo išvažiavo tuščiomis.